Situacija, kuri visiems jau gerai pažįstama
Dar prieš kelerius metus daugelis lietuvių į kasos aparato ekraną žiūrėdavo gana ramiai. Pirkinių krepšelis kainavo tiek, kiek kainavo, ir niekas ypatingai neskaičiavo, kiek šį mėnesį išleido daugiau nei praėjusį. Bet maždaug nuo 2021–2022 metų sandūros viskas pasikeitė. Pirmiausia atėjo energetikos krizė, paskui – karo Ukrainoje sukelti tiekimo grandinių sutrikimai, o ant viršaus užkrito ir bendras infliacijos šuolis visoje Europoje. Lietuvoje maisto kainos tuo laikotarpiu šoko taip greitai, kad žmonės pradėjo keisti įpročius: rinktis pigesnius prekių ženklus, atsisakyti kai kurių produktų, pirkti mažiau.
Dabar, 2024–2025 metų sandūroje, situacija atrodo kitokia – bent jau iš dalies. Infliacija sulėtėjo, kai kurios kainos stabilizavosi, o ekonomistai pradeda kalbėti atsargiai optimistiškai. Bet ką tai reiškia konkrečiam žmogui, einančiam į parduotuvę su ribotu biudžetu? Ar kainos tikrai kris? Ar bent jau nebekils taip sparčiai? Ir ko iš tikrųjų galima tikėtis artimiausiais mėnesiais?
Ką sako ekonomistai ir kodėl jų žodžiai šį kartą skamba kitaip
Lietuvos ekonomistai pastaruoju metu vis dažniau vartoja žodį „normalizacija”. Tai nereiškia, kad kainos grįš į 2020-uosius – to nenutiks ir niekas rimtas to nežada. Bet tai reiškia, kad augimo tempas turėtų reikšmingai sulėtėti, o kai kuriose kategorijose kainos gali net šiek tiek koreguotis žemyn.
Vienas iš ryškesnių balsų šioje diskusijoje – „Luminor” banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas, kuris ne kartą yra akcentavęs, kad Lietuvos infliacija jau praėjo savo piką ir dabar esame nusileidimo fazėje. Panašiai kalba ir „Swedbank” bei SEB analitikai – jų prognozės rodo, kad maisto kainų augimas 2025 metais turėtų būti gerokai kuklesnio masto nei buvo 2022–2023 metais, kai kai kuriose kategorijose kainos šoko 20–30 procentų per metus.
Kodėl šį kartą jų žodžiai skamba patikimiau? Visų pirma todėl, kad yra konkrečių duomenų. Eurostato statistika rodo, kad maisto infliacija euro zonoje jau kurį laiką mažėja. Lietuvoje Statistikos departamento skaičiai taip pat rodo sulėtėjimą. Be to, žaliavų kainos pasaulinėse rinkose – grūdų, aliejų, cukraus – nuo savo piko reikšmingai krito. Tai dar ne visiškai atsispindi lentynų kainose, bet turėtų atsispindėti artimiausiais mėnesiais.
Kodėl maisto kainos kilo taip smarkiai ir kas jas iš tikrųjų lemia
Norint suprasti, ko tikėtis ateityje, verta trumpai prisiminti, kodėl kainos apskritai taip šoko. Daugelis žmonių galvoja, kad tai tiesiog „godūs verslininkai” ar „spekuliantai”. Realybė yra sudėtingesnė ir nuobodesnė.
Maisto kainų augimą lemia keletas vienu metu veikiančių faktorių:
- Energetikos kainos. Maisto gamyba yra energetiškai intensyvi. Trąšos gaminamos iš gamtinių dujų. Transportas naudoja kurą. Šaldymo grandinės reikalauja elektros. Kai energija pabrango, brango ir viskas, kas su ja susiję.
- Žaliavų kainos pasaulinėse rinkose. Lietuva importuoja didelę dalį maisto žaliavų arba eksportuoja savo produkciją į pasaulines rinkas, kur kaina nustatoma globaliai. Kai Ukrainos karo pradžioje grūdų eksportas iš vieno didžiausių pasaulio tiekėjų sustojo, kainos šoko visur.
- Darbo jėgos kaštai. Minimalus atlyginimas Lietuvoje per pastaruosius kelerius metus augo sparčiai. Tai gerai darbuotojams, bet tai taip pat reiškia, kad maisto perdirbimo įmonės, parduotuvės ir restoranai turi padengti didesnes išlaidas.
- Tiekimo grandinių sutrikimai. COVID-19 pandemija parodė, kaip trapios gali būti globalios tiekimo grandinės. Kai vienas grandis lūžta, efektas jaučiamas visur.
Dabar dalis šių faktorių silpnėja. Energetikos kainos, nors vis dar aukštos, nėra tokios ekstremalios kaip 2022 metų žiemą. Žaliavų kainos pasaulinėse rinkose krito. Tiekimo grandinės daugiau ar mažiau atsistatė. Tai ir yra pagrindas optimizmui.
Kurie produktai gali atpigti ir kurie – tikrai ne
Čia reikia būti sąžiningais: ne viskas atpigs. Ir ne viskas atpigs vienodai. Verta žiūrėti į konkrečias kategorijas, nes „maisto kainos” yra labai plati sąvoka.
Grūdų produktai ir kepiniai. Ši kategorija turi geriausias perspektyvas. Grūdų kainos pasaulinėse rinkose krito reikšmingai nuo 2022 metų piko. Kvietiniai miltai, duona, makaronai – visa tai teoriškai turėtų atpigti arba bent jau nebeaugti kaina. Praktiškai tai vyksta lėtai, nes tiekimo grandinėje yra daug tarpininkų, kiekvienas iš kurių lėtina kainos korekciją.
Augaliniai aliejai. Saulėgrąžų aliejus, kurį lietuviai naudoja labiausiai, jau atpigo. Ukraina vėl eksportuoja, pasaulinė pasiūla atsistatė. Šioje kategorijoje kainos jau koreguojasi.
Mėsa ir pieno produktai. Čia situacija sudėtingesnė. Gyvulininkystė labai priklauso nuo pašarų kainų (kurios krito) ir energetikos (kuri stabilizavosi). Bet taip pat priklauso nuo darbo jėgos kaštų (kurie auga). Tikėtina, kad šioje kategorijoje kainos stabilizuosis, bet didelės korekcijos žemyn nesitikėkite.
Šviežios daržovės ir vaisiai. Ši kategorija visada buvo nepastovi – ji labai priklauso nuo sezono, oro sąlygų, importo. Čia prognozuoti sunkiausia. Lietuviška produkcija vasarą paprastai atpinga, bet žiemą importas vėl kelia kainas.
Perdirbti ir paruošti maisto produktai. Tai kategorija, kurioje kainos mažiausiai linkusios kristi. Gamintojams reikia padengti ir žaliavų, ir energetikos, ir darbo jėgos kaštus. Be to, šioje kategorijoje veikia stiprūs prekių ženklai, kurie nenori mažinti kainų, nes tai siunčia „pigaus produkto” signalą.
Kaip parduotuvių tinklai ir gamintojai elgiasi su kainomis
Yra vienas dalykas, kurį ekonomistai vadina „kainų lipnumu žemyn” (angl. price stickiness). Tai reiškia, kad kainos lengvai kyla, bet sunkiai leidžiasi. Kodėl? Nes verslui tai naudinga. Jei žaliavos atpigo, bet klientai jau priprato prie aukštesnės kainos ir perka toliau – kodėl mažinti?
Lietuvos maisto mažmeninė prekyba yra gana koncentruota. Didieji tinklai – „Maxima”, „Rimi”, „Lidl”, „Iki” – kontroliuoja didžiąją dalį rinkos. Tai reiškia, kad konkurencija egzistuoja, bet nėra tokia intensyvi, kad priverstų kainas kristi iš karto, kai tik sumažėja žaliavų kaštai.
Tačiau yra ir priešingų jėgų. „Lidl” ir „Aldi” tipo diskontai Europoje daro spaudimą tradiciniams tinklams. Lietuvoje „Lidl” jau kurį laiką veikia ir yra žinomas kaip pigesnis pasirinkimas. Tai verčia kitus tinklus būti atsargesnius su kainų kėlimu ir aktyviau siūlyti akcijas.
Praktinis patarimas čia paprastas: stebėkite privačių etikečių (angl. private label) produktų kainas. Tai parduotuvių nuosavi prekių ženklai – „Rimi”, „Maxima” ir pan. Šie produktai paprastai yra 20–40 procentų pigesni už žinomus prekių ženklus ir dažnai gaminami tose pačiose gamyklose. Jei norite taupyti, čia yra vienas efektyviausių būdų.
Ką reiškia „reali” ir „nominali” kainų korekcija ir kodėl tai svarbu
Čia reikia šiek tiek ekonomikos, bet pažadu – nieko per sudėtingo. Kai ekonomistai sako, kad kainos „stabilizavosi” arba „infliacija sulėtėjo”, jie nekalba apie tai, kad kainos krito. Jie kalba apie tai, kad kainos auga lėčiau.
Skirtumas yra esminis. Jei duona praėjusiais metais pabrango 15 procentų, o šiais metais pabrangs tik 3 procentus – tai yra gera žinia infliacijos prasme. Bet duona vis tiek yra brangesnė nei buvo prieš dvejus metus. Ir jei jūsų atlyginimas per tą laiką neaugo proporcingai, jūsų perkamoji galia vis tiek yra mažesnė.
Todėl „gerų žinių” kontekstas yra svarbus. Ekonomistai iš tikrųjų turi gerų žinių – bet tik tuo atveju, jei suprantame, kad kalbame apie sulėtėjimą, o ne apie grįžimą į 2020-uosius. Tikros kainų korekcijos žemyn – kai produktas, kuris kainavo 2 eurus, vėl kainuoja 1,5 euro – pasitaiko retai ir paprastai tik specifinėse kategorijose.
Tačiau yra ir tikrai gera žinia: atlyginimų augimas Lietuvoje pastaruoju metu lenkia infliaciją. Tai reiškia, kad realios pajamos auga. Žmonės, kurių atlyginimai augo, iš tikrųjų gali sau leisti šiek tiek daugiau nei prieš metus – net jei kainos nominalia prasme yra aukštesnės.
Praktiniai patarimai: kaip elgtis su šeimos biudžetu dabar
Teorija yra gerai, bet ką daryti konkrečiam žmogui? Keletas praktinių rekomendacijų, kurios veikia nepriklausomai nuo to, ar kainos kils, kris ar stovės vietoje:
Sezoniniai produktai. Lietuva turi aiškų sezonų ritmą. Vasarą vietinės daržovės ir uogos yra reikšmingai pigesnės. Jei turite galimybę – užšaldykite, užsirauginkite, užsikonsrvuokite. Tai senas, bet vis dar veikiantis būdas taupyti.
Savaitinis meniu planavimas. Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie planuoja savaitės meniu iš anksto, išleidžia maistui vidutiniškai 20–25 procentus mažiau. Priežastis paprasta – jie perka tik tai, ko reikia, ir mažiau išmeta.
Akcijų stebėjimas. Lietuvoje veikia keletas programėlių ir svetainių, kurios agreguoja parduotuvių akcijas. „Kainos.lt” ir panašūs įrankiai leidžia greitai palyginti, kur šią savaitę pigesnis jūsų mėgstamas produktas.
Proteinų diversifikacija. Mėsa yra vienas brangiausių maisto produktų. Ankštiniai – lęšiai, avinžirniai, pupelės – yra reikšmingai pigesni ir mitybiškai vertingi. Tai nereikšia atsisakyti mėsos, bet sumažinus jos kiekį ir kompensavus ankštiniais galima sutaupyti reikšmingai.
Dideli pakuotės. Dažnai pirkti didesnę pakuotę yra pigiau vieneto kaina. Bet tik tada, jei produktas nesuges. Sausoms prekėms – miltams, ryžiams, makaronams – tai beveik visada apsimoka.
Parduotuvių lojalumo programos. Visos didžiosios parduotuvės turi lojalumo korteles. Jei jų nenaudojate – prarandate pinigus. Tai ne apie tai, kad parduotuvė jums daro paslaugą – tai apie tai, kad jūs atgaunate dalį to, ką sumokėjote.
Kai optimizmas turi ribas: ko tikrai nereikėtų tikėtis
Baigiant šią diskusiją, verta būti sąžiningais ir dėl to, ko tikėtis nereikėtų. Ekonomistų optimizmas yra pagrįstas, bet jis turi ribas, ir tos ribos yra svarbios.
Pirma, geopolitinė situacija išlieka nestabili. Karas Ukrainoje tęsiasi. Bet koks jo eskalacijos scenarijus gali vėl sukelti žaliavų kainų šuolį. Tai rizika, kurios niekas negali visiškai atmesti.
Antra, klimato kaita daro maisto gamybą vis labiau nepastovią. Ekstremalūs orai – sausros, potvyniai, šalnos – vis dažniau kenkia derliams. Lietuva to neišvengs. Tai reiškia, kad net jei makroekonominė situacija gerėja, atskiri produktai gali brangti dėl blogų derliaus metų.
Trečia, energetikos kainų klausimas Europoje nėra galutinai išspręstas. Lietuva aktyviai kuria atsinaujinančios energetikos pajėgumus ir jungiasi prie Europos tinklų, bet pereinamasis laikotarpis gali būti sudėtingas.
Ketvirta – ir tai gal svarbiausia – net jei kainos stabilizuosis, jos nestabilizuosis visiems vienodai. Žmonės su mažesnėmis pajamomis išleidžia proporcingai didesnę dalį savo biudžeto maistui. Jiems kainų augimas skaudesnis, o korekcija – mažiau juntama. Socialinė dimensija čia yra reali ir jos negalima ignoruoti.
Taigi, gerų žinių iš tikrųjų yra. Ekonomistai nekalba tuščiai – duomenys rodo, kad pats blogiausias laikotarpis greičiausiai jau praėjo. Bet „mažiau blogai” nėra tas pats, kas „gerai”. O protingas vartotojas tą skirtumą supranta ir planuoja savo biudžetą ne pagal optimistines prognozes, o pagal realią savo situaciją – stebėdamas kainas, ieškodamas geresnių pasiūlymų ir nepamirštamas, kad geriausias draugas šeimos biudžetui visada buvo ir liks planavimas.






