Pradžia / Ekonomika / Maisto kainos perlipo ES vidurkį

Maisto kainos perlipo ES vidurkį

Dar prieš kelerius metus Lietuvoje maisto kainos buvo laikomos vienu iš nedaugelio pranašumų, kuriuo galėjome pasigirti kaimynams iš Vakarų Europos – pas mus pirkti buvo pigiau. Šiandien situacija apsivertė aukštyn kojomis. Statistikos duomenys rodo, kad maisto produktų kainos Lietuvoje jau viršija Europos Sąjungos vidurkį, ir tai nėra vienkartinis pikas ar sezoninis svyravimas. Tai tendencija, kuri formavosi kelerius metus ir dabar tapo apčiuopiama kiekvienam, kas užsuka į parduotuvę su pirkinių sąrašu.

Kur dingo pigus pieno paketas ir duonos kepalas

Dar ne taip seniai, sakykim, iki 2021 metų, Lietuvos pirkėjas galėjo drąsiai lyginti savo prekybos centro kainas su tomis, kurias mato giminaičiai, gyvenantys Vokietijoje ar Prancūzijoje – ir šypsotis, nes čia buvo pigiau. Dabar toks palyginimas jau nebejuokina. Eurostato duomenys, kuriuos reguliariai analizuoja ir Lietuvos statistikos departamentas, parodė, kad šalies maisto produktų kainų lygis pasiekė ir peraugo ES vidurkį. Tai reiškia, kad vidutinis lietuvis už identišką prekių krepšelį dabar moka daugiau nei vidutinis europietis, nepaisant to, jog atlyginimai Lietuvoje tebėra kur kas mažesni nei, tarkim, Vokietijoje ar Nyderlanduose.

Paradoksas akivaizdus – kainos suvienodėjo su turtingesnėmis šalimis, o pajamos liko toli atsilikusios. Būtent šis atotrūkis ir sukelia didžiausią nerimą, nes reiškia, kad maistui tenkanti pajamų dalis Lietuvos gyventojams yra reikšmingai didesnė nei, pavyzdžiui, švedui ar prancūzui.

Kas paskatino tokį šuolį

Priežasčių, kodėl taip atsitiko, iš tiesų yra keletas ir jos susipynusios tarpusavyje. Pirma, energetikos krizė, prasidėjusi 2021–2022 metais, smarkiai paveikė visą maisto gamybos grandinę – nuo trąšų gamybos iki šaldymo sandėlių eksploatavimo. Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, energetiniu požiūriu yra jautresnė nei didžiosios Vakarų Europos ekonomikos, turinčios diversifikuotesnius energijos šaltinius ir didesnes rezervines galimybes.

Antra, darbo jėgos kaštai. Nors atlyginimai Lietuvoje vis dar žemesni už ES vidurkį, jų augimo tempas pastaraisiais metais buvo vienas sparčiausių visoje Sąjungoje. Minimalios algos kėlimas, darbo rinkos konkurencija dėl darbuotojų trūkumo – visa tai atsispindi ir maisto pramonės, ir prekybos sektoriaus išlaidose, kurios neišvengiamai perkeliamos į galutinę kainą.

Trečia priežastis – logistika ir mažas rinkos mastas. Lietuva turi palyginti nedidelę vartotojų rinką, todėl prekybos tinklams sunkiau pasiekti tokį pat mastą kaip, tarkim, Vokietijoje, kur vienas sandėlis aptarnauja milijonus žmonių. Mažesnis mastas reiškia didesnes santykines sąnaudas vienam produkto vienetui.

Ką rodo konkretūs skaičiai

Jei pažvelgtume į konkrečius produktus, vaizdas taptų dar aiškesnis. Pieno produktų, ypač sviesto ir sūrio, kainos Lietuvoje ne kartą buvo fiksuojamos kaip vienos didžiausių visoje Baltijos šalių erdvėje. Duonos gaminių, ypač turinčių pridėtinę vertę – pyragaičių, keksų, specializuotos duonos – kainos taip pat sparčiai augo. Įdomu tai, kad ne visų produktų grupių kainos kilo vienodai. Pavyzdžiui, vaisių ir daržovių segmentas, priklausantis nuo sezoniškumo ir importo, kartais rodydavo net mažesnį augimą nei, sakykim, perdirbti mėsos gaminiai ar konditerija.

Palyginus su 2019 metų duomenimis, kai Lietuvos maisto kainos buvo apie 10–15 procentų žemesnės už ES vidurkį, dabartinė situacija reiškia realų apsivertimą per gana trumpą laikotarpį. Toks greitas persiorientavimas ekonomistams kelia klausimų – ar tai laikinas reiškinys, susijęs su infliacijos banga, ar struktūrinis pokytis, kuris išliks ir toliau.

Baltijos šalių kontekstas – ar visur taip pat

Įdomu tai, kad panaši tendencija stebima ir Latvijoje bei Estijoje – visos trys Baltijos šalys pastaraisiais metais patyrė spartesnę maisto kainų infliaciją nei senosios ES narės. Tačiau tarp jų taip pat esama skirtumų. Estija dažnai fiksuoja aukščiausias kainas regione, iš dalies dėl aukštesnio pragyvenimo lygio ir stipresnės valiutos perkamosios galios santykio su kaimynais. Lietuva ir Latvija dažniau varžosi dėl antros vietos, priklausomai nuo produktų grupės.

Vertėtų atkreipti dėmesį ir į Lenkijos pavyzdį – ši šalis, būdama didesnė rinka su stipria vidaus gamyba, dažnai išlaiko žemesnes kainas nei visos trys Baltijos valstybės. Tai rodo, kad rinkos dydis ir gamybos savarankiškumas tikrai turi reikšmės formuojant galutinę kainą lentynoje.

Prekybos tinklų vaidmuo – ar konkurencija tikrai veikia

Vienas iš dažniausiai keliamų klausimų – kodėl Lietuvoje, kur veikia keli dideli prekybos tinklai, kainos vis tiek taip sparčiai kilo? Konkurencijos tarybos atlikti tyrimai ne kartą parodė, kad mažmeninės prekybos marža Lietuvoje nėra drastiškai didesnė nei kitose ES šalyse, tačiau kai kurie produktų segmentai – ypač privačių prekės ženklų (PB) gaminiai – kartais rodo didesnę maržos dalį nei tikėtasi.

Verta paminėti ir tai, kad prekybos tinklų skaičius Lietuvoje yra ribotas – iš esmės rinką dalinasi trys–keturi dideli žaidėjai. Toks konsolidavimasis natūraliai mažina konkurencinį spaudimą kainoms, palyginti su rinkomis, kur veikia dešimtys skirtingų tinklų, tarpusavyje nuolat kariaujančių dėl pirkėjo.

Kaip tai jaučiama kasdien

Statistika – tai viena, bet realus poveikis šeimos biudžetui – visai kas kita. Vidutinė lietuvių šeima maistui šiandien skiria didesnę savo pajamų dalį nei prieš penkerius metus, ir tai jaučiama ypač skaudžiai mažas ir vidutines pajamas gaunantiems namų ūkiams. Pensininkai, vieniši tėvai, jaunos šeimos su vaikais – šioms grupėms maisto kainų augimas reiškia realų gyvenimo kokybės pokytį, o ne vien skaičius ekonominėje ataskaitoje.

Socialiniai tyrimai rodo, kad dalis gyventojų jau keičia savo įpirkimo įpročius – renkasi pigesnius privačius prekės ženklus, mažina mėsos vartojimą, dažniau ieško akcijų ar perka didesniais kiekiais, kai kaina žemesnė. Tai natūrali reakcija į situaciją, tačiau ji taip pat rodo, kaip stipriai kainų augimas keičia kasdienį elgesį.

Ką su tuo daryti – keli praktiniai patarimai kiekvienam pirkėjui

Nors globalių ekonominių procesų paprastas vartotojas nepakeis, yra keletas dalykų, kuriuos verta žinoti ir taikyti kasdien, norint sumažinti maisto kainų augimo poveikį savo piniginei.

Sekite kainų dinamiką, o ne tik akcijas. Kai kurie prekybos tinklai prieš akciją dirbtinai pakelia kainą, kad vėliau ji atrodytu patrauklesnė. Naudokitės kainų palyginimo programėlėmis ar svetainėmis, kurios rodo istorinę kainos raidą – taip lengviau atskirti tikrą nuolaidą nuo rinkodaros triuko.

Rinkitės sezonišką maistą. Vaisių ir daržovių kainos gali skirtis kelis kartus priklausomai nuo sezono. Vasarą pirkti importuotas braškes žiemos kainomis niekada nebus taip naudinga, kaip laukti vietinio derliaus.

Neignoruokite privačių prekės ženklų. Daugelis tyrimų rodo, kad privačių prekės ženklų produktai dažnai gaminami tose pačiose gamyklose, kaip ir žinomi prekiniai ženklai, tik pakuotė kitokia. Skirtumas kainoje gali siekti 20–30 procentų.

Planuokite pirkinius savaitei į priekį. Spontaniški apsipirkimai dažniausiai kainuoja brangiau, nes perkama daugiau nei reikia, o dalis produktų galiausiai išmetama.

Sekite valstybės institucijų pranešimus. Konkurencijos taryba ir Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba periodiškai skelbia informaciją apie nesąžiningą kainodarą – tokie pranešimai kartais padeda atpažinti tinklus, kurie sistemingai taiko didesnę maržą tam tikroms prekių grupėms.

Krepšelis kaip veidrodis – ką tai sako apie mūsų ekonomiką

Maisto kainų šuolis virš ES vidurkio nėra vien statistinė kuriozybė ar laikinas infliacijos padarinys. Tai savotiškas veidrodis, atspindintis struktūrines Lietuvos ekonomikos ypatybes – nedidelę rinką, priklausomybę nuo importuojamos energijos, ribotą prekybos konkurenciją ir spartų, bet vis dar nepakankamą atlyginimų augimą. Kai kaina lentynoje pasiveja Vokietijos ar Prancūzijos lygį, o alga tebelieka kelis kartus mažesnė, tai signalizuoja apie disbalansą, kurio neišspręs vien vartotojo išmanumas renkantis tarp dviejų pieno paketų.

Tačiau tai nereiškia, kad individualūs sprendimai neturi reikšmės. Sąmoningas pirkimas, kainų sekimas, sezoniškumo išmanymas ir noras nepasiduoti impulsyviems pirkiniams – visa tai realiai padeda taupyti kasdien, net jei didelės ekonominės tendencijos priklauso nuo veiksnių, kurių paprastas žmogus tiesiogiai nekontroliuoja. Kol politikai ir ekonomistai ginčijasi dėl priežasčių ir sprendimų, kiekvienas iš mūsų vis tiek turi eiti į parduotuvę – tad geriau eiti ten pasiruošus, žinant, kur ir kada kaina tikrai naudinga, o kur – tik gerai suręsta iliuzija.