Martynas Nesavas. Kova dėl beretės: šlapias vilkutis – į staugiantį vilką

Išlipęs iš ledinio vandens sunkiai gaudžiau kvapą. Plaučiai per skausmus mėgino atgal į kūną grąžinti deguonį, o širdis jau buvo pasimetusi – plakti greičiau ar lėčiau. Nuo veido tekantys lašai skaudžiai degino ir taip sušalusius skruostus. Apsidairiau ir prisiminiau, kad visgi nesu vienas – vilkiukai, kaip ir aš, braunasi per kliūtis tam, kad taptų vilkais.